Paprastoji rupūžė ir Vakarų paprastoji rupūžė

Amphibia → Anura → Bufonidae → Bufo → Bufo bufo

Amphibia → Anura → Bufonidae → Bufo → Bufo spinosus

Bàggiu

Paprastoji rupūžė ir Vakarų paprastoji rupūžė yra didžiausi Europos beuodegiai varliagyviai ir, apskritai (aprašymas, įpročiai, mityba ir kt.), beveik nesiskiria, išskyrus vieną gana subtilų požymį: Bufo spinosus oda yra dar labiau karpota, dažnai padengta smulkiais juodais raginiais spygliukais, iš kurių ir kilo pavadinimas „spinosus“.

Bufo bufo oda taip pat karpota, tačiau tolygesnė ir mažiau dygliuota.

Suaugę individai užauga iki įspūdingo dydžio: patelės gali pasiekti 15–20 cm ilgio, o patinai paprastai būna mažesni (10–12 cm); jų stambumas ypač pastebimas ankstyvą pavasarį, kai vyksta migracija į nerštavietes. Kūnas kresnas ir tvirtas, oda šiurkšti, padengta liaukinėmis karpomis, kurios dažniausiai ryškesnės nugaroje – jos spalva varijuoja nuo gelsvai rudos iki rausvai rudos. Pilvas šviesesnis, dažniausiai balkšvas.

Galva trumpa ir plati, su dviem išsiskiriančiomis elipsės formos parotidinėmis liaukomis, kurios išskiria apsauginį toksiną; Bufo spinosus šios liaukos, žiūrint iš viršaus, labiau išsiskiria į šonus nei Bufo bufo . Akys didelės, išsidėsčiusios šonuose, su horizontaliais vyzdžiais, pritaikytais naktiniam matymui, o rainelė – vario spalvos, nuo tamsaus aukso iki bronzinės raudonos. Galūnės gana ilgos, su stipriais pirštais; užpakalinės – plėvėtos, pritaikytos plaukimui. Subrendusiems patinams, poravimosi metu, ant pirmųjų trijų priekinių galūnių pirštų atsiranda rudi vestuviniai gumburėliai. Buožgalviai beveik juodi, užauga iki 4 cm ilgio.

Patinų balsas, girdimas didžiąją dalį veisimosi sezono drėgnomis naktimis, – tai aštrus ir stiprus kriuksėjimas (cra-cra-cra, 2–5 skiemenys, dažniausiai 2–3 skiemenys per sekundę), kuris poravimosi metu sulėtėja.

Paprastoji rupūžė ( Bufo bufo ) paplitusi beveik visoje žemyninėje Europoje, išskyrus Airiją, Islandiją, šiaurinę Skandinavijos dalį, Korsiką, Maltą, Kretą ir kai kurias kitas mažesnes salas. Arealas tęsiasi ir į šiaurės vakarinę Afriką bei vidutinio klimato Azijos regionus.

Italijoje Bufo bufo yra plačiai paplitusi rūšis, aptinkama visoje šalies teritorijoje.

Tuo tarpu Vakarų paprastoji rupūžė ( Bufo spinosus ) gyvena pietų, vakarų ir centrinėje Prancūzijoje, visoje Pirėnų pusiasalyje, tikriausiai ir kai kuriose Šiaurės Afrikos vietovėse iki Atlaso kalnų šiaurės rytinių pašlaičių. Šioje srityje rūšis taip pat introdukuota Džersio saloje (Jungtinė Karalystė). Prancūzijoje rytinė Bufo spinosus arealo riba eina įsivaizduojama linija nuo Normandijos, kertančia Lioną iki pietų šalies ir pasiekiančia vakarų Ligūriją Italijoje.

Savonos provincijoje ir vakarinėje Ligūrijoje abi rūšys laikomos įprastomis – nuo jūros lygio iki daugiau nei 1 000 m aukščio, kur jos gyvena įvairiose aplinkose. Bufo spinosus dažniausiai aptinkama palei pakrantę ir artimiausioje užpakrantėje, o Bufo bufo – daugiausia labiau į žemyną nutolusiuose regiono slėniuose.

Tai daugiausia sausumos rūšys, tačiau labai prisitaikančios – abi rupūžės gyvena lapuočių miškuose, spygliuočių giriose, pievose, dirbamuose laukuose, soduose ir miesto parkuose, pasižymi dideliu tolerantiškumu net urbanizuotoms teritorijoms. Jų buvimas visada susijęs su laikinais arba nuolatiniais vandens telkiniais, būtinais veisimuisi: tvenkiniais, mažais ežerėliais, lėtai tekančių upelių pakrantėmis, balomis ar net dirbtiniais rezervuarais.

Paprastoji ir Vakarų paprastoji rupūžė aktyvios daugiausia sutemus ir naktį, o dieną slepiasi po akmenimis, rąstais, sienomis ar apleistuose urvuose. Tai atsargūs ir baikštūs gyvūnai, tačiau veisimosi laikotarpiu (nuo kovo iki vasaros pradžios) gali vykti tikros masinės migracijos: didelės grupės keliauja net didelius atstumus iš žiemojimo vietų į tinkamus vandens telkinius neršti.

Jų apsauginė elgsena labai išvystyta: pajutusios pavojų, jos susitraukia, išpučia kūną, nuleidžia galvą ir pakelia užpakalinę kūno dalį, bandydamos atrodyti didesnės ir mažiau patrauklios plėšrūnams. Šokinėja tik priverstos, dažniausiai juda lėtai ir nerangiai.

Dauginimasis vyksta pažastiniu amplexusu, būdingu bufonidams; patelė deda želatinos gijas su tūkstančiais kiaušinių, kuriuos pritvirtina prie vandens augalų. Po metamorfozės jaunikliai migruoja į sausumos buveines. Bufo bufo ir Bufo spinosus žiemoja dažnai grupėmis, nuo lapkričio iki kovo, plyšiuose, urvuose ar natūraliose ertmėse, apsaugotose nuo šalčio.

Tai labai ėdrūs plėšrūnai, daugiausia mintantys nariuotakojais (vabzdžiais, sliekais, moliuskais), o tik retkarčiais – smulkiais stuburiniais, pavyzdžiui, naujagimiais pelėmis. Buožgalviai yra mitybos generalistai, maitinasi tiek augalų, tiek gyvūnų liekanomis. Suaugusių rupūžių mityba natūraliai padeda kontroliuoti kenksmingus vabzdžius, įskaitant daugelį žemės ūkio kenkėjų.

Abi šios rūšys turi veiksmingus apsaugos mechanizmus, tačiau kai kurie plėšrūnai – tokie kaip vandens žalčiai ( Natrix helvetica , Natrix maura , Natrix tessellata ) ir kai kurie žinduoliai, pavyzdžiui, ežys (Erinaceus europaeus), – yra atsparūs jų toksinui. Buožgalviai dažniau tampa vandens paukščių ir žuvų grobiu.

Pagrindiniai pavojai kyla iš žmogaus veiklos: pelkių buveinių naikinimas ir fragmentacija, pesticidų naudojimas, vandens tarša ir žuvimas keliuose pavasarinės migracijos metu, kai šimtai individų kerta judrias gatves. Šie veiksniai gali lemti vietinių populiacijų mažėjimą.

Abi šios rupūžės turi parotidines ir odos liaukas, kurios išskiria bufotoksiną – alkaloidų ir laktoninių steroidų kompleksą (tarp jų bufalinas, C24H34O5). Ši medžiaga toksiška daugiausia prarijus ar patekus į kraują ir veikia nervų sistemą (gali sukelti haliucinacijas ar transą) bei širdį, kur gali sukelti skilvelių virpėjimą; vietiškai gali veikti kaip anestetikas.

Bufotoksino vidutinė mirtina dozė (LD₅₀) žinduoliams yra nuo 0,36 iki 3 mg/kg, kai suleidžiama į organizmą, nors žmonėms sunkūs apsinuodijimai reti ir dažniausiai susiję su tyčiniu prarijimu ar kontaktu su gleivinėmis. Rekomenduojama rupūžes liesti atsargiai, vengti kontakto su burna ir akimis, o po sąlyčio kruopščiai nusiplauti rankas.

Pastaruoju metu kai kurios iš odos išskirtos medžiagos tiriamos dėl galimų taikymų onkologijoje ir farmakologijoje, tačiau iki klinikinio naudojimo dar toli.