Natrix helvetica
Reptilia → Squamata → Serpentes → Colubridae → Natrix → Natrix helvetica
Bissa d'aegua, Biscia d'acqua
Žalčio gyvatė ( Natrix helvetica ) – vidutinio ar didelio dydžio gyvatė, išsiskirianti liekna išvaizda ir ryškiomis kai kurių Ligūrijos populiacijų spalvomis.
Galva ovali, aiškiai atskirta nuo kaklo, būdinga didelėmis akimis su apvaliais vyzdžiais ir rumbuotomis žvyneliais, suteikiančiais kūnui malonų šiurkštumą.
Tai ryškiai dimorfinė rūšis: patelės gali užaugti iki 120–150 cm ilgio, išskirtiniais atvejais net iki 200 cm, o patinai yra lieknesni ir retai viršija 100–120 cm.
Pagrindinė spalva varijuoja nuo pilkai alyvinės iki rudos, dažnai su tamsių dėmių eilėmis šonuose palei nugarą.
Būdingas šviesus, pusmėnulio formos apykaklės raštas, kuris gali būti nuo balto iki gelsvo atspalvio, po kurio eina ryškios juodos dėmės už galvos, ypač ryškios jaunikliams, kurių raštas dar kontrastingesnis.
Pilvas balsvai geltonas, išmargintas netaisyklingomis juodomis dėmėmis.
Savonos provincijoje ir vakarų Ligūrijoje žalčio gyvatė ( Natrix helvetica ) beveik visur aptinkama tinkamose buveinėse – nuo jūros lygio iki 1500 m aukščio.
Ji randama visuose pagrindiniuose upių baseinuose, gausesnės populiacijos drėgnuose kalvų ir kalnų regionuose.
Pajūrio zonose populiacijos labiau susiskaidžiusios, dažnai dėl buveinių nykimo urbanizacijos metu.
Pirmenybę teikia vandeningoms buveinėms, tokioms kaip:
Neretai kolonizuoja net ir labai urbanizuotas teritorijas, jei tik yra pastovus vandens šaltinis.
Žalčio gyvatė – dieninė ir visiškai sausumos gyvatė, žinoma dėl didelio judrumo ir baikštaus, tačiau budraus būdo.
Jos aktyvumas prasideda su pirmaisiais pavasario šilumos pliūpsniais, dažniausiai jau kovo pradžioje, ir tęsiasi iki žiemos ramybės pradžios, kuri priklausomai nuo klimato gali prasidėti spalio pabaigoje ar net lapkritį šilčiausiose vietovėse.
Poravimosi sezonas prasideda vėlyvą pavasarį: patinas yra teritorinis, o patelė paprastai gyvena toje pačioje vietovėje.
Po poravimosi patelė deda iki 20 kiaušinių natūraliose ertmėse arba po akmenimis, žieve ir nuolaužomis, taip pat po žmogaus veiklos likusiomis medžiagomis.
Jaunikliai išsirita rugsėjo–spalio mėnesiais, jau būdami aktyvūs ir galintys siekti 25 cm ilgio.
Žalčio gyvatė ( Natrix helvetica ) – daugiausia mėsėdis roplys, pasižymintis išskirtiniu mitybos lankstumu, išnaudojantis tiek vandens, tiek sausumos aplinkas. Ligūrijos upeliuose ir tvenkiniuose ji daugiausia minta buožgalviais, varlėmis, tritonais, rečiau – mažomis žuvimis. Sutikusi didesnį grobį, pavyzdžiui, suaugusias varles ar stambesnes žuvis, žalčio gyvatė dažnai ištempia jas į krantą prieš prarydama, taip sumažindama grobio praradimo vandenyje riziką. Sausumoje jos racioną papildo smulkūs žinduoliai, salamandros, rupūžės ir mažos driežai, ypač miškuose ar drėgnose pievose.
Jaunikliai minta įvairesniu ir labiau oportunistiniu maistu nei suaugusieji, papildydami racioną smulkiais bestuburiais, tokiais kaip vabzdžiai, sliekai ir voragyviai. Medžiojimas vyksta greitai: grobis dažniausiai praryjamas gyvas, apstulbinamas seilių, turinčių silpnai toksiškų savybių, poveikiu. Anurams būdingas unikalus rijimo būdas: jie sugriebiami ir pradedami ryti nuo užpakalinių galūnių, kitaip nei kitas grobis, kuris ryjamas galva į priekį.
Gamtoje žalčio gyvatė tampa daugelio plėšrūnų auka. Tai – dieniniai plėšrieji paukščiai, tokie kaip gyvačių erelis (Circaetus gallicus), mėsėdžiai žinduoliai (pavyzdžiui, lapė, Vulpes vulpes) ir kitos gyvatės. Vandenyje papildomą pavojų, ypač jauniems individams, kelia didelės plėšrios žuvys, tokios kaip lydeka (Esox lucius).
Visgi didžiausia grėsmė išlieka žmogaus veikla. Žmonės dažnai nužudo žalčio gyvatę per klaidą, supainioję ją su daug labiau bijoma angimi ( Vipera aspis ). Pelkių nykimas ir mažėjimas, tvenkinių bei griovių nusausinimas, intensyvus pesticidų, herbicidų ir kitų cheminių medžiagų (insekticidų, moliuskocidų) naudojimas lemia populiacijos mažėjimą, keičia ar teršia gyvybiškai svarbias buveines, reikalingas rūšies išlikimui ir dauginimuisi. Taip pat užfiksuota žūčių keliuose, ypač migracijos į veisimosi vietas metu.
Grėsmės akivaizdoje žalčio gyvatė demonstruoja išskirtinį gynybinių elgsenų repertuarą, gerokai pranokstantį paprastą pabėgimą. Iš pradžių ji gali šnypšti ir užimti grėsmingas pozas, imituodama puolimą – tačiau įkandimas itin retas ir pasitaiko tik kraštutiniais atvejais, pavyzdžiui, tiesiogiai pagavus. Jei pavojus nesiliauja, ji gali imtis įspūdingų strategijų: atpylinėti neseniai prarytą grobį, kad taptų mažiau patraukli, išskirti ypač dvokiančius sekretus iš kloakos liaukos, gausiai tuštintis ir ištepti save bei galimą plėšrūną išmatomis.
Galbūt labiausiai stebinantis bruožas – tanatozė: žalčio gyvatė sustingsta ant nugaros, plačiai išsižioja, iškiša liežuvį ir sustingusiu žvilgsniu imituoja tariamą mirtį. Ši įtikinama imitacija dažnai suklaidina plėšrūnus, priversdama juos atsisakyti grobio. Tokia strategija, žinoma ir kitoms Natrix genties rūšims, ypač veiksminga prieš nepatyrusius ar atsitiktinius priešus.
