Žalčio gyvatė

Reptilia → Squamata → Serpentes → Colubridae → Natrix → Natrix tessellata

Aspisurdu, Bagea, Biscia d'aegua, Biscia, Vespusùrdu

Žalčio gyvatė ( Natrix tessellata ) – vidutinio dydžio, tvirta, prie vandens telkinių gyvenimui prisitaikiusi vandens gyvatė. Suaugę individai užauga iki 60–120 cm ilgio, patelės paprastai būna ilgesnės ir stambesnės už patinus. Galva pailga, smailėjanti, kiek plokštesnė nei kitų žaltyjų; akys ir šnervės nukreiptos į viršų, kad būtų lengviau kvėpuoti panirus. Vyzdys apvalus, o rainelė dažniausiai gelsva, kartais su pilkšvais ar rusvais atspalviais.

Vidutiniškai liaunas kūnas baigiasi ilga, menkai išsiskiriančia uodega. Nugara padengta ryškiai vagotomis žvynais, kurie šonuose tampa lygesni. Pagrindinė spalva varijuoja nuo pilkos, rudos, alyvuogių, geltonos iki rausvos, dažnai su daugybe reguliariai išsidėsčiusių tamsių dėmių; ant kaklo dažnai matoma atvirkščios „V“ formos dėmė. Jaunikliai, ką tik išsiritę, būna 15–25 cm ilgio.

Kaip ir dažnai pasitaiko šiai genčiai, rūšis nėra nuodinga ir turi aglifinius dantis, t. y. be griovelių ar nuodingųjų liaukų. Gynybinė elgsena dažniausiai vengimo: gyvatė linkusi sprukti, o sudrumsta imituoja įkandimą, šnypščia arba vaidina negyvą (tanatozė).

Žalčio gyvatė ( Natrix tessellata ) paplitusi nuo Pietryčių Europos ir Balkanų per Centrinę Aziją iki Šiaurės Afrikos (Nilo baseinas). Italijoje rūšis aptinkama plačiai, bet fragmentiškai, nėra tik Aostos slėnyje, Sardinijoje ir Sicilijoje.

Savonos provincijoje ir vakarinėje Ligūrijoje rūšis randama tik Ligūrijos Apeninų šiauriniuose šlaituose, paprastai apie 400 m aukštyje, vietovėse su gausiais vandens šaltiniais.

Ši žaltyjinių šeimos gyvatė teikia pirmenybę vandens buveinėms, nuolat gyvena upeliuose, upėse ir srauniuose vandenyse, dažnai ten, kur krantai apaugę augalija. Kitose arealo dalyse gali gyventi tvenkiniuose, pelkėse ir stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkiniuose.

Vietiniu mastu žalčio gyvatė dažniausiai renkasi švarius, gausius grobio vandens telkinius, vengia labai urbanizuotų ar užterštų vietų. Buveinių naudojimas gali kisti priklausomai nuo sezono ir maisto išteklių.

Žalčio gyvatė aktyvi dieną ir pasižymi puikiais plaukimo įgūdžiais. Gali ilgai išbūti panirusi ir, pajutusi pavojų, pirmiausia bėga į vandenį; sausumoje juda lėtai ir yra mažiau vikri. Metinis aktyvumo laikotarpis tęsiasi nuo kovo iki spalio.

Pavasarį, iškart po pabudimo, vyksta poravimasis, kuris gali trukti apie du mėnesius. Ypač palankiais metais antras veisimosi laikotarpis gali būti rudenį, prieš pat žiemojimą. Patelės deda 4–35 kiaušinius nuo birželio pabaigos iki liepos pradžios, pasirinkdamos drėgnas ir apsaugotas vietas; jaunikliai išsirita rugpjūtį–rugsėjį.

Mityba išskirtinai vandens kilmės: žalčio gyvatė minta beveik vien žuvimis, varliagyviais (suaugusiais, lervomis ir buožgalviais) bei vandens bestuburiais, tokiais kaip vėžiagyviai ir vabzdžiai. Grobio medžiojimas vyksta po vandeniu, greitais judesiais; grobis praryjamas gyvas. Sausumos ar smulkūs žinduoliai mityboje pasitaiko retai.

Natūralūs priešai – plėšrieji paukščiai, mėsėdžiai žinduoliai ir kitos gyvatės. Didelę reikšmę grobuonio vaidmenyje turi ir lydeka (Esox lucius), puolanti tiek jauniklius, tiek suaugusius.

Vis dėlto pagrindinė grėsmė kyla iš žmogaus veiklos: gyvatė dažnai nužudoma per klaidą, supainiojama su nuodingomis rūšimis, tokiomis kaip paprastoji angis ( Vipera aspis ). Vandens tarša, šlapžemių nykimas, pesticidų ir herbicidų naudojimas stipriai keičia vandens ekosistemas, todėl rūšis tampa pažeidžiama tiek tiesiogiai, tiek dėl mažėjančių maisto išteklių.

Kaip ir artima rūšis – paprastasis žaltys ( Natrix helvetica ), žalčio gyvatė naudoja įspūdingas gynybines strategijas: garsiai šnypščia ir iš kloakos liaukų gali išskirti aitrų kvapą turintį skystį, kuris atbaido plėšrūnus. Kraštutinėse situacijose ji vaidina negyvą (tanatozė), sustingsta išsižiojusi ir iškišusi liežuvį. Nuodų neturi ir žmonėms nepavojinga: įkandimo bandymai reti ir dažniausiai neveiksmingi.