Paprastoji petražolės varlė

Amphibia → Anura → Pelodytidae → Pelodytes → Pelodytes punctatus

Granoûglia, Baggettu

Paprastoji petražolės varlė – nedidelis varliagyvis, turintis liekną ir judrų kūną, išsiskiriančias akis su vertikaliomis vyzdžiais, o nugara padengta netaisyklingomis karputėmis. Pagrindinė kūno spalva – pilkai žalsva, išmarginta ryškiai žaliomis dėmėmis, primenančiomis šviežią petražolę.

Ši savybė suteikė jai, taip pat ir tarptautiniu mastu, smalsų „petražolės varlės“ pravardę.

Retai kada viršija 5 cm ilgio; galva suplota, būgnelis menkai išreikštas, o užpakalinės kojos turi plonas, silpnai plėvėtas pirštus.

Patinams veisimosi metu ant žasto, dilbio, krūtinės ir pirmųjų dviejų pirštų išsivysto tamsios vestuvinės pagalvėlės.

Buožgalviai būna rusvai pilki, o paskutiniais augimo etapais jų spalva tampa šviesesnė ir tolygesnė.

Jei žiemoja, gali pasiekti iki 6 cm ilgio, o metamorfozę užbaigia pavasarį.

Veisimosi metu patinų balsas – metalinis ir prislopintas garsas, dažnai skleidžiamas po vandeniu ir primenantis skambesį arba, metaforiškai, „batų padų cyptelėjimą“, kaip istoriškai aprašė Benedetto Lanza – naktimis skamba prie mažų vandens telkinių; patelės kartais atsako švelniais garsais.

Pelodytes punctatus yra vienintelė šio genties rūšis Italijoje, aptinkama, su fragmentuotomis populiacijomis, vakarų ir centrinėje Ligūrijos dalyje (Savonos ir Imperijos provincijos) bei pietinėje Pjemonto dalyje (Kunjo, Asti ir Aleksandrijos provincijos).

Savonos provincijoje ji būdinga vidaus regionams tarp Albengos ir Le Manie, tęsiasi Finale apylinkėse; vakaruose žinoma iki Ventimilijos ir Diano Marinos.

Italijoje ši rūšis griežtai apsiriboja Tirėnų jūros šlaitu žemiau 300 m aukščio, niekada neperžengdama pagrindinių vandenskyros keterų.

Jos buvimas rodo vis dar natūralią ir biologine įvairove turtingą aplinką.

Labai slapukė ir puikiai maskuojasi, paprastoji petražolės varlė didžiąją gyvenimo dalį praleidžia pasislėpusi kamienų plyšiuose, po dideliais akmenimis, sausų akmenų sienose arba, rečiau, užsikasi į žemę.

Ji renkasi tipiškas Viduržemio jūros buveines, tokias kaip garriga, pušynai, krūmynai ir pakraštiniai dirbami laukai, išlaikydama stiprų prisirišimą prie pavėsingų, vėsių mikrobuveinių.

Retais atvejais individai pastebėti urvuose.

Veisimosi metu pasirodo tvenkiniuose, kūdrose ir mažuose, dažnai laikinuose baseinėliuose, pasinaudodama sezoninėmis pavasario ir rudens liūtimis; būtent šiose vietose rūšis tampa labiausiai pastebima.

Jos veisimosi strategija apima du aiškius aktyvumo pikus: vieną pavasarį ir vieną rudenį, abu iškart po ilgalaikių lietų.

Suaugėliai, dažniausiai naktiniai, artėja prie veisimosi vietų, kur pažastinis amplexus – laikomas senovine savybe tarp varliagyvių – gali trukti valandas.

Patelės dažnai per vieną naktį padeda keletą tipiškų rankovės formos ikrų juostų, prilimpančių prie panirusios vandens augalijos: kiekvienoje juostoje gali būti 40–300 kiaušinių, tačiau retkarčiais pasitaiko ir daug didesnių sankabų.

Embrioninis vystymasis labai įvairuoja: rudeniniai buožgalviai žiemoja ir metamorfozuojasi pavasarį, o pavasariniai buožgalviai ciklą užbaigia maždaug per šešias savaites.

Metamorfozės metu dviejų grupių dydžio skirtumai sumažina konkurenciją dėl maisto tarp jauniklių.

Veisimosi laikotarpiu kartais stebimi amplexus atvejai tarp patinų ar skirtingų rūšių individų (pvz., Viduržemio jūros medvarlės, Hyla meridionalis ).

Suaugėlių mitybą sudaro platus įvairių nariuotakojų spektras, ypač mėgstami naktiniai ir sparnuoti vabzdžiai, kuriuos medžioja labai vikriai.

Kontroliuojamomis sąlygomis, skirtomis reintrodukcijai, pastebėtas ryškus polinkis į judrią ir smulkią grobį.

Buožgalviai yra visaėdžiai, minta tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės organinėmis liekanomis, tačiau gausiau esant augalinei medžiagai, ją renkasi dažniau.

Pagrindinis pavojus paprastosios petražolės varlės išlikimui išlieka laipsniškas buveinių ir veisimosi vietų nykimas bei fragmentacija dėl žmogaus veiklos, tokios kaip urbanizacija, melioracija, vandens telkinių keitimas ir tarša.

Todėl būtina nustatyti ir apsaugoti paskutines tinkamas vietas bei nuolat stebėti aktyvias populiacijas.

Plėšrūnai – vandens gyvatės, tokios kaip paprastoji žaltys ( Natrix helvetica ) ir kitos Natrix rūšys, naktiniai plėšrieji paukščiai, o ypač buožgalviams – šernai ir introdukuotos žuvys.

Staigi sausra yra viena pagrindinių lervų mirtingumo priežasčių, kaip ir konkurencija su žaliųjų varlių ( Pelophylax kl. esculentus , Pelophylax kurtmuelleri , Pelophylax lessonae ) buožgalviais, kurie dažnai būna agresyvesni mažose laikino vandens telkiniuose.

Sutrikdyta paprastoji petražolės varlė išskiria odos sekretą, stipriai kvepiantį česnaku, kuris, manoma, atbaido daugelį plėšrūnų – tai gynybos būdas, būdingas ir kitiems primityviems varliagyviams, pvz., Pelobates fuscus.

Rūšis priklauso gana senai varliagyvių (Anura) evoliucinei šakai ir, išskirtinai tarp Italijos varliagyvių (išskyrus Pelobates insubricus), turi vertikalią, o ne apvalią ar horizontalią vyzdį.

Nėra žinoma, kad sekretas turėtų kliniškai reikšmingą neurotoksinį ar kardiotoksinį poveikį žmonėms; vis dėlto dėl stipraus kvapo šį sekretą reikėtų tvarkyti atsargiai, vengiant kontakto su gleivinėmis ar akimis.