Judrioji varlė

Amphibia → Anura → Ranidae → Rana → Rana dalmatina

Rana sâtaïsa

Judrioji varlė ( Rana dalmatina ) yra vidutinio dydžio varliagyvis, pasižymintis lieknu kūnu ir ypač išvystytomis užpakalinėmis galūnėmis, kurios suteikia jai išskirtinį šuolio gebėjimą.

Spalva varijuoja nuo gelsvai rusvos iki rausvai rudos, dažnai su ryškia tamsia juostele, kertančia smilkinio sritį ir suteikiančia rūšiai elegantišką bei santūrų išvaizdą.

Patelės yra šiek tiek didesnės – jų ilgis gali siekti 8 cm, o patinai paprastai būna 5–6 cm ilgio.

Veisimosi sezono metu patinams išsivysto tamsios vestuvinės pagalvėlės ant nykščių ir stipresnės priekinės galūnės, taip pat gana nekrintanti į akis vidinė balso pūslelė.

Išsiritę buožgalviai būna 6–7 mm ilgio, lengvai atpažįstami pagal tamsiai rudą spalvą ir subtilius auksinius taškelius.

Judriosios varlės paplitimas vakarų Ligūrijoje yra fragmentiškas, daugiausia sutelktas 200–1 000 m aukštyje, vėsiose ir drėgnose slėniuose, kur išlieka mišrūs miškai ir nuolatinės srovės.

Nors anksčiau rūšis buvo labiau paplitusi, dabar dažnai aptinkama izoliuotose populiacijose mažiau urbanizuotose Savonos apylinkėse ir gretimose teritorijose.

Ši rūšis mėgsta drėgnas ir vėsias vietoves, kuriose vyrauja lapuočių miškai, žolinės aikštelės miškų pakraščiuose, laikinos pelkės ir lėtai tekančios upelės, apsuptos pakrančių augalijos.

Veisimuisi judrioji varlė renkasi tvenkinius ir mažus baseinus, pirmenybę teikdama vietoms, kur panardinta augalija suteikia pakankamą apsaugą ir atramą kiaušinių sankaupoms.

Judrioji varlė aktyvi daugiausia prieblandoje ir naktį, nors veisimosi laikotarpiu ją galima stebėti ir dieną.

Žiemojimo laikotarpis paprastai trunka nuo lapkričio iki vasario, o jo trukmė priklauso nuo aukščio ir vietinių klimato sąlygų.

Veisimosi pradžia ankstyva – vakarų Ligūrijos švelnesniuose regionuose jau vasario pabaigoje: patelė padeda 600–1 400 kiaušinių tipiškose rutulio formos sankaupose, pritvirtintose prie panardintos augalijos, o buožgalvių metamorfozė užtrunka apie tris mėnesius.

Suaugusios varlės minta daugiausia sausumos vabzdžiais, vorais, sliekais ir smulkiais moliuskais, taip padėdamos reguliuoti bestuburių populiacijas miško ekosistemoje.

Buožgalviai, priešingai, minta dumbliais, augalų liekanomis ir smulkiais vandens bestuburiais, atlikdami svarbų vaidmenį perdirbant maistines medžiagas gėlo vandens aplinkoje.

Pagrindinės grėsmės judriajai varlei Savonos provincijoje ir vakarų Ligūrijoje yra susijusios su miško buveinių fragmentacija ir nykimu, veisimosi vietų sunaikinimu ir vandens telkinių pokyčiais.

Žemės ūkio plėtra, pesticidų naudojimas, plėšriųjų žuvų introdukcija į veisimosi vietas, grybelinės ligos, tokios kaip chitidiomikozė, ir miškų gaisrai taip pat kelia papildomą pavojų rūšiai.

Vakarų Ligūrijoje šiuo metu vykdomas tikslinis populiacijos stebėjimas, siekiant įvertinti būklę ir apsaugos priemonių veiksmingumą, pabrėžiant šios rūšies svarbą vietinei biologinei įvairovei.

Judrioji varlė išsiskiria tuo, kad yra viena pirmųjų varliagyvių, pradedančių veistis vos pasibaigus žiemai; jos kiaušiniai, sudėti į būdingas rutulio formos sankaupas, plūduriuojančias netoli vandens paviršiaus, yra tikras šios rūšies buvimo ženklas.

Ji pasižymi dideliu ištikimumu pasirinktoms veisimosi vietoms ir yra puikus ekologinis miško aplinkos kokybės indikatorius.

Judrioji varlė garsėja savo šuolio gebėjimu, kuris gali viršyti 2 m, o ši savybė ir įkvėpė jos bendrinį pavadinimą.