Paprastasis trikojo skinkas

Reptilia → Squamata → Scincidae → Chalcides → Chalcides chalcides

Mamàlua

Paprastasis trikojo skinkas ( Chalcides chalcides ) – driežas su ilgu, gyvatės formos kūnu, kurio bendras ilgis gali siekti iki 50 cm, nors dauguma individų būna tarp 30 ir 35 cm.

Plona uodega sudaro apie pusę viso kūno ilgio. Galva maža, smaili, neryškiai atskirta nuo kūno. Akys mažos, elipsiškos, su judančiais vokais, o abiejose galvos pusėse aiškiai matomos dvi būgninės membranos.

Nugara pasižymi spalvomis nuo rudos iki pilkos, kartais su žalsvais atspalviais ar metaliniu blizgesiu, dažnai išmarginta 9–13 plonų tamsių išilginių juostelių, nors kai kuriems individams jų gali nebūti.

Turi keturias labai sumažintas galūnes, kiekvienoje po tris pirštus, kurios netinka vaikščioti: būdingas judėjimas – šliaužimas, banguojant žeme kaip gyvatei. Slapukavimas ir maskuojančios spalvos leidžia skinkui išlikti nepastebėtam, ypač tankioje žolėje.

Ši rūšis paplitusi Viduržemio jūros regione – nuo Pirėnų pusiasalio iki Italijos, įskaitant didžiąsias salas ir šiaurės vakarinę Afriką.

Italijoje skinkas dažniausiai aptinkamas pakrantės ir šiltesnėse žemumų vietovėse.

Savonos provincijoje jo buvimas daugiausia nustatomas rytinėje pakrantės juostoje ir Val Bormida slėnyje – nuo jūros lygio iki maždaug 500 m aukščio.

Vakarų Ligūrijoje rūšis klesti pievose, dirbamuose laukuose ir šlapynių pakraščiuose, jei tik yra pakankamai žolės dangos ir saulės šviesos.

Paprastasis trikojo skinkas mėgsta vietoves su žema, tankia žoline augalija: liesas pievas, dirbamus laukus, kaimiškas vietoves prie upelių, kanalų ar pelkių.

Nors jam reikalinga saulės šviesa, taip pat būtina artuma prie šlapynių, kurios karštomis dienomis palaiko palankų mikroklimatą.

Laukų ir pūdymų pakraščiai suteikia idealias sąlygas maitinimuisi, termoreguliacijai ir slėpimuisi nuo plėšrūnų, o puri dirva leidžia greitai pasprukti pavojui iškilus.

Gyvybingas ir vikrus, paprastasis trikojo skinkas puikiai pasinaudoja maskuote, kad išvengtų plėšrūnų ir žmonių dėmesio.

Aktyvumo laikotarpis prasideda vėlyvą pavasarį ir tęsiasi iki vėlyvo rudens, po to skinkas įminga žiemai ilgesniam laikui nei kitos vietinės driežų rūšys, tikėtina, dėl mažesnio atsparumo šalčiui.

Vėjuotomis dienomis jis linkęs būti neaktyvus, renkasi ramius orus ir švelnią temperatūrą.

Iškart po žiemos sąstingio vyksta poravimasis; patelės, po maždaug keturių mėnesių nėštumo, liepos–rugpjūčio mėnesiais atsiveda nuo 3 iki 18 visiškai susiformavusių jauniklių, kurie iškart būna savarankiški.

Paprastojo trikojo skinko mitybą daugiausia sudaro sausumos bestuburiai ir nariuotakojai: jis aktyviai medžioja vabzdžius, tokius kaip vorai (Araneae), vabalai, blakės, plėviasparniai, žiogai ir kiti smulkūs gyvūnai, kurių dydis apie 15–35 mm.

Tai universalus plėšrūnas, padedantis reguliuoti bestuburių populiacijas pievose ir laukuose, kuriuose gyvena.

Dėl slapukavimo ir maskuojančio judėjimo ši rūšis dažnai išvengia natūralių plėšrūnų.

Vis dėlto ji gali tapti grobiu gyvatėms, tokioms kaip vakarų žaltys ( Hierophis viridiflavus ), Riccioli gyvatė ( Coronella girondica ) ar Monpeljė gyvatė ( Malpolon monspessulanus ), taip pat plėšriesiems paukščiams, pavyzdžiui, paprastajam pelėsakaliui (Falco tinnunculus).

Intensyvi žemdirbystė, chemikalų naudojimas, buveinių fragmentacija ir žemumų aplinkos pokyčiai kelia papildomą grėsmę rūšies išlikimui vietovėje.

Išskirtinis paprastojo trikojo skinko bruožas – keturios itin sumažėjusios galūnės, netinkamos judėjimui: rūšis visiškai pasikliauja pailgu kūnu, judėdama būdingu gyvatišku šliaužimu.

Ilga, trapi uodega taip pat gali būti numesta (autotomija): jei ją sugriebia plėšrūnas, skinkas ją atmeta ir taip pabėga, o vėliau ji atauga, nors ir nebe tokia tobula kaip pirminė.

Skirtingai nei kiti Italijos driežai, skinkas pasižymi tam tikru ekologiniu specializavimu ir priklausomybe nuo labai specifinių mikrobuveinių.

Jis nėra nuodingas.